B divizionas 2011: Skandalingas sezonas

2011 m. SFL Ergo B diviziono pirmenybės baigėsi paskutinėmis rungtynėmis, kuriose sprendėsi 5-7 vietų likimas. Matyt, kiek spjovę į paskutines varžybas, Vilties futbolininkai į rungtynių pradžią susirinko visai kūdai, ir nors vėliau gretos padidėjo, tačiau kažką pakeisti jau buvo vėlu. Olimpija užtikrintai pradėjo rungtynes ir jau vienoje pirmųjų atakų Pavelas Kirijenko pelno pirmąjį varžybų įvartį. Persvara akivaizdžiai Olimpijos pusėje, ir panašu, kad olimpiečiai tikrai labai jau norėjo įgyvendinti dar prieš sezoną Olimpijos vadovų iškeltą tikslą komandai – būti penketuke. Ozo tapyrams pralaimėjus paskutinį savo mačą bronzinei prizininkei Kruša i-partner.lt ekipai, olimpiečiams reikėjo pergalės – ir sezono tikslas pasiektas. Gal dėl to, o gal ir dėl visiško Vilties atsipalaidavimo, aikštės šeimininkai turėjo neginčytiną persvarą. Atakos viena po kitos ritosi link svečių vartų ir statistai nespėjo skaičiuoti kuriamas progas prie jaunųjų viltiečių vartų. Vieną tokių atakų ir vėl taikliu smūgiu užbaigė tas pats Pavelas Kirijenko. O Viltis tiesiog bandė atsimušinėti. Ir kontratakuoti. Tačiau labai jau nedrąsiai. Nu, trumpiau tariant, žaidimas vyko į vienus vartus. Kėliniui besiritant į pabaigą, Pavelas įformina hat-tricką ir iš esmės rungtynių baigtis nulemta. Kaip ir galutinės turnyrinės lentelės. Antrame kėlinyje žaidimas kiek apsiramino, nes ir Olimpija jau nepuolė strimgalviais, o ir Viltis prisiderino tiek prie priešininkų, tiek ir prie savo sudėties. Olimpiečiai žaidė ir visi, ir kas kaip norėjo. Todėl tuo pasinaudoję kelias progeles susikuria Vilties futbolininkai. Tačiau niekas nuo to nesikeičia... Tai gi, 3:0 ir Olimpija kyla į penktąją vietą, žemyn stumdama Ozo tapyrus bei tuos pačius Vilties futbolininkus...

Ką gi. Olimpija ir Viltis simboliškai nuleido sezono vėliavą. Kas po sezono kėlė šampano taures, kas liejo kartėlio ašaras. Pirmenybės buvo pakankamai permainingos. Manau, jog niekas nesiginčys, kad ir tikrai gero lygio. Kaip jau ir įprasta, netrūko skandalų, netikėtumų. Tai gi, pabandykime kažkaip viską susisteminti.

12 vieta - Reaktorius:Ne visos viltys pildosi

Deja, bet reaktoriniai nieko nenustebino. Na, nebent patys save tokiu nesėkmingu sezonu. Prisipažinsiu, prieš sezono pradžią kalbėjau ne su vienu ekspertu, susijusiu su B divizionu, ir beveik visi vienu balsu tvirtino, jog Reaktorius bus autsaideris. Aš šiai minčiai priešinausi tikrai ilgai. Tačiau, kuo toliau, tuo aiškiau buvo, kad aš reaktorinius pervertinau. Jei sezono pradžioje, panašu, kad dar ir patys Reaktoriaus žaidėjai tikėjo, jog galima išsikapstyti, tačiau sezonui įsibėgėjus, ir patys jau buvo praradę viltį. Sezono pradžioje dar ekipą tempęs R.Lipnevič, taip pat kelioms rungtynėms buvo apleidęs Reaktoriaus laivą. O kad ekipa nepasieks prieš sezono pradžią keltą tikslą – būti šešetuke, pasimatė labai ir labai anksti. Sezono anonse prognozavau, jog ekipa bus net aukščiau. Tai gi, drąsiai galima sakyti, jog reaktoriniai mane nuvylė... Dabar jau tik istorijoje užfiksuoti faktai apie 2009 m. B diviziono sidabrą gali sušildyti ekipą, kuri anksti išsirašė kelialapį į C divizioną. Žinant, jog ekipa turėjo problemų ne tik dėl susirinkimo į varžybas, bet ir tam tikrų vidinių lengvų organizacinių problemų ir nesutarimų, bus tikrai įdomu, kaip šiai komandai seksis kitame divizione. Visgi, gražių momentų sezone tikrai buvo. Vien ko verta Reaktoriaus pergalė pirmame rate prieš tuo metu tiesiog nesustabdomą Olimpijos komandą. Kuomet reaktoriniai gausiai gindavosi ir kantriai atakuodavo, tuomet atsirasdavo viltis išpešti ką nors gero varžybose. Tačiau, deja, tai pavykdavo atlikti labai retai. Dažniau Reaktoriaus gynyba primindavo kažkaip keistai sustatytas šachmatų figūrėles, kurias apeiti nėra taip jau sunku. Sirgalius pirmoje sezono pusėje dažnai džiūgindavę įspūdingomis patrankomis iš tolimų distancijų, antrame rate reaktoriniai jau ir tą suorganizuodavo retai. Visgi, negali sakyti, jog komanda nekovoja. Per pertrauką tarp ratų, komanda pritraukė kelis rimtus žaidėjus. Deja, bet jau pačiose pirmose antroje rato varžybose gautas nokautas nuo Kruša i-partner.lt komandos, tarsi, atšaldė komandos entuziazmą. O vėliau dar prisidėjo ir traumos. Vien tik ką reiškia pagrindinio vartininko Tomo Prabišo iškritimas tikrai ilgam laikui, ko pasekoje vartininko poziciją išbandė ne vienas aikštės žaidėjas. Na, bent jau naują patirtį vyriokai įgavo... Sezono pradžioje gynybą dar bandė cementuoti Renatas Balvočius, tačiau jam patyrus labai rimtą traumą ir ilgam iškritus iš rikiuotės jau ir aš pradėjau tikėti, kad komanda pasmerkta iškritimui iš diviziono. Komanda nelaimėjo paskutinių 13-os rungtynių, antrame rate surinko vos du taškus, todėl pelnytai užėmė paskutinę vietą divizione. Jei panašiai komanda organizuosis ir kitais metais, tai, mano subjektyvia nuomone, ir C divizione gali būti sunku.   

11 vieta – Mažoji statyba = ARR Statyba: Skandalų kasdienybėje

Tai bene labiausiai kontraversiška komanda. Jei pabandytume atsakyti sau į klausimą, ar ji labai stabili, ar nestabili, tai drąsiai būtų galima į abu klausimus atsakyti TAIP. Stabili tuo, jog nuolat keičia pavadinimus (prisiminkime: Creditinfo, Mažoji statyba, ARG Statyba). Stabiliai nesirenka į varžybas. Stabiliai veliasi į didesnius ar mažesnius skandalus – tai apskritai neatvyksta į varžybas, tai kažkas kumščiais pasimojuoja. O nestabili, nes niekaip nežinai, ko laukti iš jos vienose, ar kitose varžybose. Tai komanda praleidžia devynis įvarčius, tai jau kituose turuose baudžia Carlsbergą, ir beveik išsprendžia klausimą dėl pirmosios diviziono vietos. Ekipa šį sezoną turėjo akivaizdžiai išreikštą lyderį – nuo pat pirmojo turo bene pusės komandos buvo vienas žaidėjas – G.Torčinov. Žora ne tik pats pelnydavo įvarčius, tačiau ir pats ekipos draugams kurdavo progas... Na, bet kadangi dar prieš sezoną ekipos vadovas Giedrius Kuzas kėlė tikslą – pasižaisti futbolą, tai panašu, kad tikslas pasiektas. Net nepersistengta. Kada buvo noro – žaisdavo, kada ne – nežaisdavo. Pirmam rate nukritę giliai į turnyrinės lentelės dugną, antrąjį ratą statybininkai pradeda su skambia žinia – suradę naujus rėmėjus-investuotojus, Mažoji statyba prisiperka krūvą užsieniečių iš Gruzijos ir tampa kietas riešutėlis, kuris ne tik pakeičia žaidimo stilių, tačiau ir pradeda rinkti taškus. Per pirmus du antrojo rato turus ekipa sudaužo Olimpiją ir Troją, ir jau dugnas ne toks gilus, koks jis buvo po pirmojo rato. Tačiau tuomet pralaimėjimas čempionei Žeimenai, sunkiai paaiškinamas susitriuškinimas nuo Kruša i-partner.lt ekipos, ir vėl jau tarsi viskas savo vietoj – tai yra, statybininkai paskutiniai. Lūžis sezone įvyko skandalingiausiose sezono rungtynėse Kalnų parke, kur statybininkai nors ir įveikė aludarius Carlsberg, tačiau tose varžybose komanda iki sezono pabaigos praranda Goga Kirvalidze, ir jau nuo to laiko statybininkai tarsi laukė sezono pabaigos, susitaikę su iškritimu. O gaila. Net ne vienam priešininkui ši ekipa paliko tikrai gerą įspūdį, o komandos demonstruojamas korektiškas ir teisėjų atžvilgiu apskritai be komentarų futbolas kelia didelę pagarbą. Manyčiau, kad komanda žengė labai teisingu keliu – patyrusiems ekipos žaidėjams besiblaškant tarp senjorų čempionato ir SFL, vadovai priregistravo jaunų žaidėjų, kuriems visgi B divizione dar kiek sunkoka. Esu tikras, jog C divizionas bus būtent tas tinkamas laiptelis šiems jauniems ir perspektyviems futbolininkams tobulėti.  Manyčiau, jog ši ekipa, jei ir toliau laikysis panašios strategijos, ilgai žemesniame divizione neužsilaikys ir jau ne už ilgo galėsim vėl juos pasveikinti taip mylimame B divizione. Tiesa, prieš tai dar reikėtų kažkokiu būdu eliminuoti iš komandos nesusirinkimo užkeikimą. Gal kokio šamano reikėtų paprašyti? Kad ir iš Gruzijos...

10 vieta – Imperialas: Sistema ne visuomet užtikrina rezultatą

Jei po pirmųjų kelių turų kas nors būtų pasakęs, jog Imperialas kris į C divizioną, tai daug kam tai galėjo atrodyti kaip kokia fantastika. Net ir pralaimėję, sezono pradžioje imperialiečiai sulaukdavo liaupsų iš savo varžovų. Tvarka, drausmė, trenerio nurodymų laikymasis ilgai buvo vienas pagrindinių veiksnių, vedančių Imperialą į priekį. Aiškūs ekipos lyderiai A.Vitkovskij ir P.Smolkov buvo tie vėliavnešiai paskui kuriuos drąsiai žengė kiti gerokai mažiau patyrę Imperialo žaidėjai. Tiesa, Alanui šis sezonas prasidėjo gerai, tačiau nesuvaldyti nervai  daug kainavo ir rezultatyviajam puolėjui, ir visai komandai. Ir nors Paša bandė kaip tik įmanoma uždengti po Alano iškritimo atvirėrusią puolimo skylę, pelnydamas įvarčius, tačiau dėl to labai kentėjo gynyba. 48 praleisti įvarčiai yra tikrai daug komandai, turinčiai tokį patyrusį gynėją. Subjektyvia mano kuklia nuomone, manyčiau, jog pagrindinė tokio nesėkmingo sezono priežastis – ne taip jau labai būdinga mėgėjų futbolui nesusirinkimo problema, o didelis atotrūkis tarp atskirų žaidėjų meistriškumo. Ekipa neturi apylygių keitimų, o išvežti visą sezoną keturiems ar penkiems žaidėjams tikrai labai sunku. Visgi kuom didžiuotis, Imperialas tikrai turi. Paskutiniame pirmojo rato ture imperialiečiai sužaidžia 2:2 su Carlsberg ekipa ir pastąarąją nuleidžia nuo diviziono TOP’o. Kaip vėliau parodė sezono eiga – visam laikui. Tiesa, tie patys aludariai paskutiniame ture iki pat sezono pabaigos dėl išlikimo kovojusiems imperialiečiams trenkia sunkiai suvokiamą antausį 8:1, tarsi tik patvirtindama, jog Imperialui šį sezoną B divizione ne vieta. Tai gi, galima daryti išvadą, jog tvarkingai sudėliota klubo sistema, deja, rezultato neatnešė. Belieka užjausti Rimą Brasiūną, kuris iki pat paskutinės akimirkos tikėjo komanda, ir net viešoje erdvėje – oficialioje klubo svetainėje – kvietė kabintis už išlikimą B divizione. Deja... Viltis buvo atgijus, kuomet Imperialas 18 ir 19 turuose išvokojo dvi pergalės prieš ARG Statyba bei prieš Troja komandas. Tačiau, tai buvo tik nedidelis džiaugsmo proveržis liūdesio fone. Paskutinės rungtynės tarsi buvo viso sezono atspindys – žaidėjai tikrai stengėsi, tačiau varžovai tiesiog buvo stipresni. Ir jiems tiesiog viskas gaudavosi gerokai lengviau, nei imperialiečiams. Tiesa, kiek keista, jog į kitą divizioną iškrenta ekipa, turinti tik -3 įvarčių balansą sezone. Tai sąlygojo labai neblogas komandos puolimas – pagal pelnytus įvarčius Imperialas tarp dvylikos komandų liko ketvirtas. Visgi komanda verta ne tik užuojautos, bet ir didelės pagarbos – papuolus į duobę ir pradėjus ristis turnyrine lentele žemyn, komandos treneris sugebėjo rasti papildomų resursų komandos viduje, o tai leido atsiskleisti tokiems žaidėjams kaip V.Sluchov, S.Arefjev, M.Prokopovičiui ir kitiems. Gal tai ir laikykime didžiausia komandos nauda sezone bei palinkėkime sėkmės ekipai C divizione. Sėkmės, kurios kartais šiai ekipai pritrūkdavo...

9 vietas – Lentvaris: Praradę lyderį užlipo aukštyn

Seniai futbolo istorijos žemėlapy esantiems lentvariškiams sezonas buvo labai permainingas. Pradėję viltingomis lygiosiomis su Troja, ekipa sėdo į ilgą seriją nesėkmių. Priežastis paprasta – komanda žaidė pakankamai banalų futbolą. Turinti priekyje A.Mininkovą, kiti ekipos žaidėjai, per daug nesuko sau galvos – duodu į priekį, o ten Sania jau pakovos. Tokia taktika buvo pakankamai efektyvi C divizione. Bet čia juk B, o ne C. Todėl ir visas žaidimas pradėjo strigti. O gynyba, rungtyniaujanti vienoje linija, tapo smagiai traškinamu riešutu kiek protingiau žaidžiantiems varžovams. Ne kartą į labai jau didelius gynybos tarpus įkirtusius varžovų puolėjus ar saugus nesugaudydavo lentvariškiai, todėl daug įvarčių buvo praleista per išėjimus vienas prieš vieną Lentvario vartininką. Po pirmojo rato kritę žemai, lentvariškiai imasi drastiškų veiksmų – ekipą palieka A.Mininkovas, o papildo keli nelabai žinomi žaidėjai. Tai pakeičia ekipos braižą ir kamuolys jau kiek daugiau palaikomas aikštės vidury, o pozicinis žaidimas pasidaro tikrai patrauklesnis, nei iki tol „bej i biegy“. Be to, komanda ir staiga iš sunkiai kontroliuojamas (emocine prasme), pasidarė visai ramiu kolektyvu, prieš kuriuos rungtyniauti visai smagu. Tai gi, iš esmės pasikeitė ekipos veidas. Ir tai davė rezultatas. Tiesa, labai jau vingiuotas buvo tas kelias, kuris garantavo vietą B divizione – prasileista virtinė įvarčių nuo Kruša i-partner.lt ir Carlsberg ekipų, tačiau, kas svarbiausia, sėkmingai žaista su turnyrinės letenlės kaimynais. O tai ir leido ekipai atsispirti nuo lentelės dugno. Komanda beveik viso sezono metu buvo atsipalaidavusi –per daug įtampos neslegiami lentvariškiai į varžybas rinkdavosi geros nuotaikos. Tiesa, tas atsipalaidavimas dažnai kainuodavo – neveltui pagal praleistus įvarčius ekipa tik trečia divizione nuo pabaigos. Tai gi, kitiems metams akivaizdu, jog reikia stiprinti gynybą. Puolimas nebuvo vienas prasčiausių. Nors pagal įmuštus užimama 8-9 vietos ir nėra taip jau gerai, tačiau ir ne tragiška. Tuo labiau, kad ir ekipa neturėjo aiškiai išreikšto lyderio, todėl varžovai siurprizo galėjo tikėtis iš bet kurio lentvariškio. Prieš sezoną galvojau, kad Lentvario ekipa turės akivaizdų pranašumą prieš savo varžovus – savo aikštę. Tačiau, kaip parodė sezonas, šis faktorius didelės naudos aikštės šeimininkams neatnešė. Nors ir keikdami vejos kokybę, varžovai dažnai ir Lentvaryje bausdavo šeimininkus. Na, o jei Lentvaris iškovodavo pergalę, tai drąsiai galima sakyti, jog ne dėl aikštės, o tiesiog dėl to, jog jie tądien buvo stipresni. Lentvariškiams išlikimą garantavo puiki jų sezono pabaiga – ekipa iš paskutinių septynių varžybų tik kartą nusileido savo varžovams. Patys, tuo tarpu, iškovojo net tris pergales, ir vien tik per septynis paskutinis turus į savo sąskaitą įsirašė 12  taškų. To pakako, kad komanda ramiai galėtų rengtis kitam sezonui.

8 vieta – Troja: Vos neprisižaidė

Manau drąsiai galima teigti, jog tai labiausiai sezone nuvylusi ekipa. Ir ne tik mane vieną. Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi... Sezono pabaiga kažkokių didelių sensacijų šiai ekipai nežadėjo – sunkiai, tačiau taškai buvo renkami, todėl turnyrinės lentelės viduriukas šiai simpatišką futbolą demonstruojančiai komandai atrodė tarsi norma. Pirmame rate siautėjęs Žydrūnas Apolskis vienu metu buvo tapęs visų varžovų gynėjų siaubu, niekaip aikštės nepaikdamas, nepelnęs įvarčio. Tačiau pirmojo rato pabaigoje į vieną vietą sukritę traumos (tame tarpe ir minėto Žydrūno), bei kiek keistai lengvas jaunuolių požiūris į futbolą, komandą nugramzdino į lentelės dugną. Paskutiniai keli turai ekipos vadovams ir žaidėjams buvo pilni įtampos. Patampė nerviukus ir sau, ir savo fanams. Apskritai komanda labai prastai rungtyniavo svečių arenose, kuomet išvykoje apskritai iškovojo tik 9 taškus iš 33 galimų. Tačiau užtikrintai sužaistos dvejos paskutinės varžybos atstatė tai, kas ir turėjo nutikti – Troja niekur nekrenta. Manau, kad būtų tiesiog neteisinga, jei būtų buvę kitaip. Jau ir šiaip keista tokią komandą matyti tik aštuntoje vietoje. Tačiau, matyt viskas pelnytai. Trojėnai patyrė net 11  pralaimėjimų, o tai tikrai daug. Ir pasiekė tik 7 pergales. O tai mažai. Bet nepamirškime, jog būtent Troja pirmame rate visgi sugebėjo pademonstruoti savo tikrąją jėgą, bausdama visą prizininkų pjedestalą – Žeimeną, Carslberg‘ą ir Kruša i-partner.lt ekipą. Tai visgi, kodėl taip sėkmingai žaidžianti prieš lyderius, komanda taip nekaip žaidžia su žemiau turnyrinėje lentelėje esančiomis komandomis: varžovų neįvertinimas? Atsipalaidavimas? Dėl šito mes tik galime spėlioti. Komandos vadovas A.Petrov turi gražaus laiko rasti atsakymus į šiuos klausimus. O gal nesusirinkimas? Sunku būtų taip pasakyti. Troja be jokios abejonės yra viena daugiausia lygiaverčių žaidėjų turinti komanda, kurioje vos ne kiekvienas gali pakeisti kiekvieną. Savo nemažą indėlį į komandos rezultatą įnešė ir dar prieš sezoną mano paminėtas D.Muižys, kuris sunkiu komandai momentu patempė ekipą į priekį. O prieš iškrentant Žydrūnui, pastarojo ir Dariaus tandemas atrodė tiesiog nesustabdomas. Puikiai vienas kitą suprantantys, nepiktnaudžiaujantys individualiais veiksmais. Ech, kiekvienos komandos trenerio svajonė. Apibendrindamas sezoną, galiu nuoširdžiai pasakyti, jog džiaugiuosi, kad tokia komanda neiškrito. Ir tikiu, kad panašių nuopolių kitame sezone nebus... Lažinamės? (čia ne Unibet reklama...)

7 vieta – Viltis: Kai kada norai nesutampa su galimybėmis

Europos čempionato scenarijus nepasikartojo. Pamenate, kaip danai tapo čempionais? Panaši galimybė prieš šį sezoną buvo padovanota ir Vilčiai... Jau pačiose pirmose sezono rungtynėse jaunimas patiria lengvą sukrėtimą nuo Imperialo. Ir apskritai pradžia labai sunki. Pirmoji pergalė pasiekta tik penktame ture. Ir jau kai atrodė, kad va va pradės Viltis visus bambinti, žaidimas ir toliau striginėjo. Jau daug kartų mano minėta problema – aštrumo priekyje trūkumas – neleido ekipai išnaudoti savo puolamojo potencialo. O ir gynyboje ne viskas buvo taip gražu kaip norėtųsi. Stebėtina, tačiau ir Viltis nuolat susidurdavo su nesirinkimo problema. Jaunimas... Prioritetai kiti. Ir nieko čia nepadarysi. Ankstesniais metais ekipoje pagrindiniais smuikais grieždavo net keli žaidėjai, tuo tarpo šiais metais išaiškėjo akivaizdus faktas – be Vaidoto Pajarsko komanda nebūna panaši į save. Būtent šis žaidėjas komandą traukdavo sunkiausiais momentais tiek savo užsivedimu, tiek ir taikliais tolimais „pjautais“ smūgiais. Keista, tačiau iš kažkokios įdomesnės statistikos faktų būtų galima ištraukti nebent neilgą – trijų laimėtų rungtynių seriją. O antrame rate apskritai pergalės rinkosi labai sunkiai  tepasiektos trejos. Tiesa, per sezoną iškovota viso net aštuonios lygiosios – daugiausia divizione. Tačiau, jei tokios lygiosios kaip su Carslberg ar Kruša i-partner.lt komandai duodavo pliusų, tai būdavo sunku paaiškinti, kaip prarandami taškai su Lentvariu arba su Reaktorium. Komanda vos ne kiekvienose rungtynėse žaisdavo vis kita sudėtimi, ekipos vadovai nuolat ieškojo žaidėjams naujų vietų, todėl ir rezultatas yra toks, koks yra. Manyčiau, kad nemažas komandos nuostolis buvo po pirmojo rato ekipą palikus V.Juozėnui, kuris pirmoje sezono pusėje neretai valydavo gynyboje spragas, atsivėrusias po to, kai sauguose žaidęs jaunimas nulėkdavo į priekį mušti įvarčius. Pliusą Viltis galėtų užsidėti už tai, jog ji buvo vienintelė komanda antrame rate sugebėjusi atimti taškus iš čempionės Žeimenos. Ir ne tik atimti, bet ir ją nugalėti, taip nutraukdama įspūdingą Pabradės ekipos pergalių seriją. Komanda neretai kentėdavo ir dėl didelio kiekio kortelių. Neveltui pagal nedrausmingumą ekipa užėmė net trečiąją vietą visame SFL‘e. O tai iškart atsiliepdavo praleistomis rungtynėmis ir vėl komandos vadovui M.Bielinskui tekdavo sukti galvą dėl sudėties. Šiais metais Viltis net ir viešojoje erdvėje buvo ramesnė. O ir nėra čia kur sklaidytis, kadangi tikrai rezultatai nėra komandą tenkinantys. Per pertrauką tarp sezonų reikia nemažai ką nuveikti, jei norima kitais metais geresnių rezultatų. Žinau, jog komanda didelį dėmesį skirs žiemos turnyrui, kuriuo metu jėgas mėgins aukščiausiame divizione. Gal tai duos ekipai teigiamo impulso?.. Manyčiau, jog galima būtų išskirti ir vieną didesnių nusivylimų – A.Ruškys. Prieš sezoną vienas rezultatyvesnių B diviziono žaidėjų perėjo iš Trojos į Viltį, tačiau Aivydas puikiai debiutavęs Vilties komandoje vėliau kiek prigeso. Ar traumos, ar kažkas kita, bet šio puolėjo rezultatyvaus žaidimo tikrai pritrūko Vilčiai. Gal kitąmet?                    

6 vieta – Ozo tapyrai: Maloniausias siurprizas

Jei kas po sezono pabaigos abejojo, ar verta iššauti šampaną, tai Ozo tapyrams toks klausimas buvo labai lengvai išsprendžiamas – tokio puikaus pasirodymo proga galima ne tik šampaną ragauti! Kukliai pradėję čempionatą, Ozo tapyrai po truputį gerino savo žaidimą, o kartu ir rezultatus. Vienu metu net buvę pačiame turnyrinės lentelės dugne, komanda kantriai kilo į viršų, o po įspūdingos keturių iš eilės laimėtų rungtynių serijos antrame rate komanda iškopė į penktąją vietą. Ir labai jau ilgai jos įsikibusi laikėsi. Ir tik nesėkmingai susiklostęs paskutinysis turas ekipą nuleido iki šeštosios turnyrinės lentelės vietos. Džiaugtis tikrai yra dėl ko. Ir ne tik dėl geriausio visų laikų ekipos pasirodymo. Apskritai galima džiaugtis dėl komandos, kuri pagaliau susižaidė. Daug metų rungtyniaudami kartu, jausdami vienas kitą, ir neturėdami kažkokių superžvaigždžių, tapyriniai komandiniu žaidimu ir noru laimėti pranokdavo daugelį varžovų. O ir įmušančių žaidėjų sąrašas labai ir labai prasiplėtė. Tai ir yra vienas pagrdininių sėkmės rodiklių. Jei anksčiau užtekdavo kelis tapyrinius pridaryti ir buvo pusė darbo atlikta, tai šiais metais reikėjo gaudyti vos ne visus 11 žaidėjų, esančių aikštėje. Labai nemažą teigiamą indėlį į ekipos žaidimą įnešė D.Paulauskas, kurio žaidimas kiek pakeitė komandos braižą. Ir šiais saugų stiprią liniją turintys oziniai, nuo Deivido pasijungimo, atrodė dar rimčiau junginyje saugai-puolėjai. Jei praeituose sezonuose mes rastume ne vieną pakankamai gėdingą rezultatą, tai šiais metais tik su Žeimena žaisdami tapyriniai atrodė beviltiškai. Na, ir dar Panerio stadione graudu buvo po rungtynių su Carlsberg. Bet nieko juk stebėtino – tai buvo mačai su auksiniais ir sidabriniais diviziono prizininkais. Tuo tarpu visoms kitoms komandoms reikėjo vargti stipriai. Pakankamai masyvi ir judri ozinių gynyba neleido lengvai ją įveikti. 41 praleistas įvartis – tikrai neblogas rezultatas komandai, kurios vartus ne kartą yra gynę ir aikštės žaidėjai. Ozo tapyrams beveik pavyko išvengti ir nesusirinkimo problemų. Tik keletą kartų buvo iškilus grėsmė, tačiau komanda mobilizavosi, ir kai kuriose rungtynėse ant brovkės likdavo vos ne tiek pat žaidėjų, kiek ir aikštėj. Labai įdomu, kokius tikslus po tokio puikaus sezono ateity sau išsikels tapyriniai. Gal laikas kilti? Tiesa, jei vieną pagrindinių tikslų – nugalėti Vovos pankus – oziniai pasiekė, tai kito – nubausti Kruša i-partner.lt ekipą, nelabai. Jei pirmame rate po puikios rungtynių pradžios oziniai atėmė du taškus iš pastarosios komandos, tai paskutiniame ture, kuriame sprendėsi penkti ar šešti liks tapyriniai, krušistų saugas G.Petryla vos ne vienas išdraskė visą Tapyrų gynybą ir atėmė viltį patekti į geriausių komandų penketuką. Tačiau tai tikrai nenuliūdimo tapyrinių. Jie juk žaidžia futbolą ne dėl rezultatų. Tiksliau, ne tik dėl rezultatų. Dėl pačio futbolo. Ir šiais metais jį pademonstravo tokį, kokio pavydėti galėtų nemažai komandų.

5 vieta – Olimpija: Pirmojo rato taškų bagažo nepakako  

Džiaugsmai ir nusivylimai šalia. Taip galbūt būtų galima pavadinti Olimpijos sezoną, kuris labai jau priminė amerikietiškus kalnelius. Pirmame rate stebinę savo kantrybe ir drausme gynyboje, Olimpija ilgą laiką net laikėsi turnyrinės lentelės viršuje. Sigito Aleknavičiaus nurodymus tiksliai vykdantis jaunimas, vertė tiesiog nuprotėti gausias varžovų puolimo grandis, kuomet jas pasitikdavo dar gausesnės olimpiečių gynybos pajėgos. Neretai komandai užtekdavo įmušti vieną kokį netyčinį įvartį, ir vėliau drausminga gynyba užtikrindavo pergalę minimaliu rezultatu. O ne kartą ir ne du vartus tiesiog nesuprantamos reakcijos dėka gelbėdavo A.Juškevičius, kurio pavardę dabar žino beveik visi. Ypač, Pabradėje. Tai buvo vienos įspūdingiausių rungtynių šių metų B divizione, kur absoliučią persvarą visų rungtynių metu turėjusi Žeimena taip ir nesugebėjo įveikti Arūno&Co gynybos. Tiesa, kiek ekipai sekėsi pirmame rate, tiek pat nesisekė antrame. Kiek pakeitę žaidimo braižą, ir nusprendę daugiau laimės ieškoti prie svetimų vartų nei savų, olimpiečiai už tai buvo skaudžiai baudžiami. Didelis jaunimo noras įmušti įvarčius apnuogindavo gynybą. O dažnai varžovams padėdavo ir kiek keistos pačių gynėjų klaidos. Ekipa nuo 15-o turo sėdo į gilią septynių iš eilės nelaimėtų rungtynių seriją, ir tik sėkmingai susiklostęs paskutinis turas ekipą grąžino į penktąją turnyrinės lentelės vietą. Mane, atvirai sakant, ekipa kiek nuvylė. Turinti daug individualiai stiprių žaidėjų, komanda tik pirmame rate sugebėjo gynyboje žaisti kaip komanda. Tuo tarpu puolimas šlubavo ir pirmame rate, ir antrame. Tikėjausi kiek daugiau. Žinant jaunimo maksimalizmą, tikiu, jog kitais metais užduotis bus minimums trejetukas. Ir, jei šiais metais – būti penktiems – pavyko, tai nenustebčiau, jei kitais metais ši ekipa bus tarp prizininkų. Sisteminis palaipsnis rezultato siekimas šiai ekipai labai būdingas. Štai jau ir per žiemą savo futbolo gebėjimų komanda nepamirš, debiutuojanti Žiemos turnyre. Ko jau dabar reikia bijoti, tai vartininko pozicijos. Nes net neaboju, jog kitąmet Arūnas Juškevičius rungtyniaus pirmoje Lietuvos lygoje. Bet, žinant Sigito, gebėjimus atkasti talentus visoje Lietuvoje, esu tikras, jog ir čia bus rasta išeitis. Manyčiau, jog ekipai labai svarbu išsaugoti branduolį – saugų liniją, kuri tikrai yra viena pajėgesnių divizione. Tačiau ką reikia padaryti dar – tai susidėlioti prioritetus. Neretai ekipos žaidėjai pasirinkdavo kitas pramogas ar linksmybes, pamiršdami, jog kiti komandos draugai kažką aukoja vardan bendros pergalės. Jei visgi ši jauna ir ambicinga komanda tai supras, gali būti labai graži perspektyva. Gali būti...

4 vieta – Salininkai: Vos nepasikartojęs scenarijus

Pranas Janušauskas vos neatvedė debiutantų ant prizininkų pakylos. Iki pat paskutinio turo turėję vilčių pasidabinti bronzos medaliais, salininkiečiai pralaimėjo Trojai ir liko it musę kandę. Tačiau, ar išties? Ar galima skųstis kuomet užimi ketvirtą vietą debiutiniame sezone? Gal ir ne. Tačiau juk patys žinote, kaip būna su tuo apetitu. Pradėję dvejais pralaimėjimais, vėliau sezone ne kartą Salininkai stebino įspūdingomis serijomis – tai devynios nepralaimėtos rungtynės, tai šešios pergalės iš eilės nepraleidžiant nė vieno įvarčio. Tačiau, kaip koks košmaras šiai ekipai turėtų būti Kruša i-partner.lt ir Žeimenos komandų pavadinimai. Tai buvo tik dvi komandos sezone, kurioms nusileista abu kartus. Nudaužtas net ir Calrsberg‘as pirmame rate. Ekipos sėkmę, manyčiau, pagrindinai lėmė keli veiksniai: sugebėjimas adaptuotis, geras susirinkimas į varžybas ir žiūrovai. Sezono pradžioje žaidę taip kaip ir C divizione – duodi į priekį, o ten jau J.Račko atliks juodąjį darbą, vėliau salininkiečiai pakeitė žaidimo braižą. Vis daugiau kamuolį valdydavo aikštės viduryje, taip sulaukdami priekyje daugiau savų žaidėjų. Ir rezultato nereikėjo laukti ilgai. O J.Račko atsitraukdavo kiek giliau, nusitraukdamas su savim neretai kelis varžovų žaidėjus, ir puikiai atlikdavo dispečerio funkcijas. O gynyba, kuriose sunkiai rasi net ir Vilniaus regione žinomą pavardę, pasiaukojančiai žaisdama vertė ne vieną komandą krapštyti galvas, kaip čia įveikus Salininkų vartų tvirtovę. Patekę į nedidelę duobelę antrojo rato pradžioje, ir tarsi pametę žaidimą, Salininkai greitai priima svarbų sprendimą – skiriamas naujas treneris. Ir rezultatai pasirodo iškart. Ekipoje išnaudojama daugiau žaidėjų, todėl ir diktuojamas tempas pasidaro kur kas aktyvesnis. Varžovai neišlaiko. Krenta vienas po kito. Ech, reikėjo taip kiek anksčiau suspurtuoti... Žiūrovai. Tai atskira tema. Jų buvo visur ir visada. Net į išvykos rungtynes, nepaisant oro sąlygų, Salininkai atsiveždavo grupelę savų sirgalių. Mažų ir didelių, vyrų ir moterų, ramiai sėdinčių ir garsiai šaukiančių. Jų buvo visokių ir jų buvo pilna visur. Didelė pagarba jiems už tai! Turint tokį palaikymą sunku būtų rungtyniauti blogai. Žiūrovų skaičius dažnai net ir priversdavo pamiršti nemalonumus, kuriuos tekdavo patirti kiek mažesnėje, nei įprasta Salininkų aikštėje. Bent jau man per sezoną nė viena komanda dėl to nesiskundė. O ir išvykose komanda rungtyniaudavo sąlyginai gerai – pralaimėta tik tris kartus. Svarbu ir tai, jog iškritus ekipos lyderiui J.Račko dėl rankos lūžio, ekipos žaidimas nesustojo. Netgi, sakyčiau, atvirkščiai – pagerėjo. Jis pasidarė daugiau komandinis. O po pertraukos į gretas grįžęs Jurka puikiai įsiliejo į komandą. Į naują komandą, kurioje jau tuomet rimtais smuikais grojo M.Spiečius, E.Zelenkevič, T.Skinder, T.Sobieski, R.Kliukovič, P.Janušauskas, M.Rimašius. Ir dar galima būtų vardinti. Todėl drįsčiau teigti, jog Salininkai – viena lygiausią sudėtį turinti komanda. Todėl, vienose varžybose nepaėjus žaidimui vienam, jį drąsiai gali keisti kitas. Komanda ne tik per metus aukštesniame divizione pasiekė puikius rezultatus, bet ir gerokai subrendo. Todėl jau dabar drąsiai galima teigti, jog kitame sezone tai bus vieni pagrindinių pretendentų į aukščiausius apdovanojimus. Kad ir ką man besakytų P.Janušauskas...

3 vieta – Kruša i-partner.lt: Patirtis + jauni naujokai = kokybė

Būtent taip apibūdinau šią komandą prieš sezoną, rašydamas sezono anonsą. Tik pabaigoje buvo klaustukas. Dabar drąsiai galiu atsakyti, jog ši formulė tikrai suveikė. Ne tik man pačiam, bet ir daugumai kitų diviziono ekspertų ir mėgėjų, šios ekipos demonstruojamas futbolas buvo vienas patraukliausių akiai. O ir nieko keisto – visiems patinka komandos, kurio daug muša ir daug praleidžia... Įspūdingai pradėję sezoną nauja sudėtimi, kurioje prie jau daug metų rungtyniaujančių senukų, buvo pajungti keli perspektyvūs jaunuoliai, vėliau krušistai puolė į gilią duobę. Priežastis paprasta – jaunimas išsibėgiojo. Kam atostogos, kam – kitos pramogos. Visgi, kaip bebūtų keista, ekipa surado jėgų savyje atsitiesti. Ir po gilios duobės vėl seka puiki serija divizione. O dar ir tame tarpe sensacinga taurės pergalė prieš Fakyrus. Gynyboje šalia patyrusių vilkų V.Bagdono, E.Burzdiko, R.Mielinio, puikiai atrodė E.Skikas, A.Bendoraitis, o saugų ir puolėjų junginys  D.Pinkevičius – H.Tamulynas – G.Petryla – G.Pavilionis – M.Skipitis taip visą sezoną ir buvo labai sunkiai ir sunkiai įkandama mįslė bet kuriam varžovui. Tiesa, Troja ir Žeimena savo vaistus prieš krušistus panaudojo. Tačiau toks grandas kaip Carlsberg‘as tik sėkmės palydėtas išsivyniojo antrame rate, po ko neslėpė savo džiaugsmo. Tai komanda, kuri bene universaliausiai puola – jų rungtynėse galima išvysti puikaus komandinio žaidimo atkarpų, individualius Petrylos reidus, tolimus Pinkės patrankos smūgius, lapiniškus puolėjų įvarčius. Sezono pabaigoje, šiai ekipai kovojant su Salininkais dėl trečiosios vietos, ne vienas su divizionu susijęs asmuo atvirais linkėjo šiai komandai tapti bronzine prizininke. Ekipa šiame sezone išsikovojo pagarbą sau. Ir ne tik žaidimu. Ji buvo viena korektiškiausių divizionų komandų, o tai daug ką pasako apie šios komandos credo – įmušk bent vienu daugiau, nei varžovas. Ir per daug nesistengdavo ekipa žaisti į kaulą ar kietai, tiesiog bandydavo atakuoti. Neabejotinai, jog komandai renkantis į varžybas skaitlingiau, galėjo būti pasiekti dar geresni rezultatai. Ekipos duobė buvo būtent dėl nesirinkimo, o paskutines kokias aštuonias rungtynes ekipa rungtyniaudavo arba be keitimų, arba turėdama du, maksimum tris, keitimus. O esant jau ne pirmos jaunystėms daugumai žaidėjų, išlaikyti jaunimo tempą būdavo tikrai nelengva. Gerai, kai komanda turi Petrylą. Jis savo unikaliais reidais vienas sugebėdavo apvesti keturis – penkis varžovus. Bet kai Giedriui neidavo grajus, tai dažnai stodavo ir visa komanda. Įvartį, kaip dažniausiai nutikdavo, sukrapštydavo, tačiau toliau nė krust... Komandos vadovai džiaugiasi sezono sėkme, nes visgi trečią vietą išlaikyti buvo tikrai nelengva. Nors ir Troja pagelbėjo, bet krušistai saldainiukų nelaukė – patys nugalėdami varžovus įrodė, jog trečios vietos buvo verti!

2 vieta – Carlsberg: Geri blogi vyrukai   

Dar sezono pradžioje išsikėlę tikslą jau po penkiolikos turų būti čempionais, iškart puolė šį tikslingą įgyvendinti. Vienu metu jau buvo atrodę, kad taip gali ir nutikti. Visgi nuo gerą tempą demonstruojančio Carlsberg niekaip neatsiliko Žeimena. O paskutiniame pirmojo rato ture iššokusi į pirmą vietą, jos taip ir neužleido, palikdami aludariams galimybę kovoti tik dėl antrosios. Ir dar dėl jos reikėjo pakovoti kaip reikiant. Visą sezoną atletišką futbolą demonstruojanti komanda labai kliūdavo varžovams – jie prie tokio futbolo nebuvo pratę. Todėl neretai garsiai piktindavosi aludariais. O pastarieji vyra ne špietni, atgal pakomentuodavo panašiai, todėl drąsiai galima pripiešti aludariams „blogiukų“ etiketę. O jei dar prisimenant jų dalyvavimą sparinge su Viltimi ir Mažosios statybos vyrais... Tačiau, nepaisant visų šitų „blogiukų“ etikečių, reikia pripažinti, jog kelialapio į A divizioną ši komanda nusipelnė. Vien ko verti jų prasiveržimai kraštais, kur aktyvieji saugeliai darydavo per rungtynes kone šimtą reidų. Nuprotėti galima. O ir gynyboje R.Klimavičiaus bei M.Krukowski tandemas atrodė nepriekaištingai. Tiesa, jei bent Remigijų kiek reikėdavo patraukti toliau link aikštės centro, tuomet atsidariusia spraga varžovai dažnai pasinaudodavo. Su puolimu viskas tvarkoj. Neveltui komanda tapo rezultatyviausia divizione. A.Ščepakov, A.Korvel, S.Baltiejus, A.Maksimovič, A.Rudzianec, G.Stupak baudė ne vieną varžovą. Įmušė tikrai daug. Bet, jei skaičiuotume neišnaudotas progas, tai neoficialiai tokių neišnaudotų galimybių čempionu būtų galima skeltbi Sanią – A.Korvel. Jau kaip nėjo šiam galingam kairiakojui, tai ne tas žodis. Kas dar šiame sezone ekipoje pasimatė, tai labai didelis Gžegož Stupak vaidmuo. Daug nematomo darbo atliekančio žaidėjo trūkumas akivaizdžiai pasimatė, kuomet saugelis buvo diskvalifikuotas iki sezono pabaigos už santykių aiškinimąsi su Mažosios statybos legionieriais.  Tačiau gerai, kad aludariai jau buvo sukaupę pakankamai solidžią persvarą prieš Kruša i-partner.lt ekipą, ir sugebėję tarpusavio mače išlaikyti lygiasias, jau beveik kišenėje turėjo sidabro medalius, kurių ir nepaleido. Ekipai buvo užduotis patekti į A divizioną. Užduotis įvykdyta, ir tarsi sezoną būtų galima vadinti sėkmingu. Tačiau visgi ne pirma vieta pelnyta. O todėl toks faktas, kaip devynios nepralaimėtos rungtynės iš eilės nublanksta... Žinau, jog ekipa intensyviai ruošiasi kitam sezonui, apie kurį pradėjo galvoti anksti. Jau dabar sudaryti kontraktai su keliais gerai žinomais naujais žaidėjais. O tai reiškia, jog kitąmet Carlsberg‘as bus dar galingesnis.

1 vieta – Žeimena: Pelnytai

Jei kas prisimena sezono anonsą, tai jame skelbiau „Šventė visus metus – Pabradės futbolui 45-eri!“. Ir drįsčiau teigti, jog visgi ta šventė visus metus tikrai buvo. O ir ją sukūrė ne tiek tokia graži Pabradės ekipos istorija, kiek šių metų Žeimenos komanda. Drausminga, tvarkingai besirenkanti, puikaus jaunimo ir veteranų mikso mišrainė, visada kovojanti dėl kiekvieno kamuolio ir puikiai išnaudojant savo stipriasias savybes, nebumbanti, o žaidžianti. Tokia ta šių metų B diviziono nugalėtoja. Aplodismentai ir komplimentai komandos vadovui K.Kondratovič, kurio nuoseklus ėjimas link titulo buvo apdovanotas aukso medaliais ir 18 skrydžių į viršų ant savo komandos žaidėjų rankų. Paskutinėse pirmojo rato rungtynėse užšokę ant pirmos lentelės vietos, nuo jos Žeimena taip ir nenulipo. Net ir tarpsezonyje praradę vieną aktyviausių žaidėjų G.Kisel, antrame rate komanda atrodė dar galingiau. Gal dėl to, jog atsirado proga savo įrodyti ir kitiems žaidėjams. V.Drevnickis, V.Komar, T.Širvinskas, M.Aschabov, E.Podgornij – tokia galinga puolamoji grandis. Ir kiekvienas šioje grandyje atlieka daug dar ir nematomo darbo. Na, ir kas be ko – eilinį kartą rezultatyviausiu tapęs S.Kaušinis, kurio gebėjimais neabejoja niekas. O ir komandos draugai tarsi žino, tarsi jaučia, kur Saulius turi būti. Simboliška, kad divizioną laimėjo komanda, turinti geriausią įvarčių santykį. Komanda, kuri sugebėjo net dešimti rungtynių iš eilės laimėti. Ir tai padaryti žaismingai ir užtikrintai. Nuoseklus darbas viso sezono metu davė savo vaisių. Ekipos vadovai dar prieš rungtynes žinodavo, kas galės rungtyniauti, o kas dėl įvairių priežasčių to negalės padaryti. Tai jau tikrai tam tikra profesionalumo apraiška mėgėjų futbole. Todėl nieko stebėtino ir pelnyta, jog kartu su aukso medaliais, Žeimena išsiveža kelialapį į A divizioną. Dėl to bent jau kai kurios liekančios komandos tikrai nesigaili – ir šiaip su Pabradės ekipa žaisti sunku, o dar ir važiuoti iki jų aikštės nereikės. Tiesa, akivaizdu, jog ir į pačią aikštę bei jos priežiūrą šiais metais investuota, todėl tikrai niekas negali skųstis jos kokybe. Beje, dar vienas labai įdomus faktas – aukso medalius laimėjo komanda, divizione pelniusi korektiškiausios komandos titulą. Skamba beveik kaip kažkas iš fantastikos srities, bet toks jau faktas. Surinkę tik 16 geltonų kortelių per visą sezoną, pabradiškiai yra viena korektiškiausių viso SFL čempionato komandų. Ir kaip galima demonstruoti tokią gerą gynybą su tiek nedaug įspėjimų? Kas be ko, pasiaukojamu darbu gynyboje. Kuo ir išsiskirdavo Žeimena. Čia ginasi 9 ar 10 žaidėjų, kai kitose komandose – maksimum penki. Geras pavyzdys užkrečiantis? Todėl labai tikėtina, kad netolimoje ateityje šią komandą papildys grupelė jaunuolių, kurie šį sezoną nors ir buvo sudėtyje, tačiau nedažnai turėdavo galimybę parodyti savo sugebėjimus aikštėje... Žeimena suburta iš vietinių Pabradės žaidėjų. Todėl tikėtina, kad ir kitais metais komandos branduolys išliks. O susižaidimas mėgėjų futbole duoda labai ir labai daug. Todėl drąsiai galima sakyti, jog Žeimena ir toliau bus kietas riešutėlis bet kam. Sėkmės jums A divizione!

Papildomos intrigos dėlrezultatyvumo 

Šį sezoną, kaip ir praeitą, rezultatyviausių žaidėjų sąrašo viršūnėje ir vėl puikuojasi S.Kaušinio pavardė. Ilgą laiką, kaip ir praeitais metais, jam konkurenciją bandė sudaryti senukas M.Skipitis, tačiau pastarajam nežaidžiant paskutinių kelerių rungtynių rezultatyviausio žaidėjo titulas dar gerokai prieš sezono pabaigą jau buvo pakrautas Sauliui. Visą sezoną stabiliai žaidęs ir, jei neklystu, nė vieno sezono mačo nepraleidęs, Saulius šio titulo nusipelnė. Tiek individualūs reidai, tiek puikus žaidimas galvai, tiek sunkiai suvokiamas gebėjimas būti laiku ir vietoj, šiam žaidėjui padeda kurti mažus futbolo stebuklus. Prieš sezoną atsisakęs rungtyniauti „Polonijos“ ekipoj, S.Kaušinis visą savo dėmesį sutelkė į Pabradės ekipos žaidimą, o nedažnas dalyvavimas VAFF pirmenybėse per daug jėgų nereikalavo. Sveikiname Saulių su pelnytu titulu!

Tuo tarpu rezultatyviausios komandos titulo lenktynėse nieko nebuvo aišku iki pat paskutinio turo. Prieš jį net trys ekipos – Žeimena, Carlsberg‘as ir Kruša i-partner.lt komandos buvo įmušę po lygiai. Nieko stebėtino – visgi tai visos trys prizininkės. Paskutiniame mače žaidę atsipalaidavę ir visišką rungtynių kontrolę savo rankose prieš Imperialą laikę aludariai subambimo varžovus ir iš po pat Žeimenos nosies nunešė titulą. Ir nieko stebėtino, nes prie ir taip ilgo sąrašo mušančių, į sezono pabaigą prisijungė ir keli patyrę veteranai. Tai gi, bent vieną titulą Carlberg‘as šiais metais visgi uždirbo!

Simbolinė sudėtis

Mano subjektyvia nuomone, šį sezoną demonstruojamas futbolas B divizione tikrai nenusileido A diviziono lygiui. Todėl vis kirbėjo mintis: o kodėl gi negalima suorganizuoti sezono uždarymui mačą tarp A ir B diviziono vienuolikių. O gi tegul pabando A diviziono ereliai įveikti tokią sudėtį:

Vartininkai: Arūnas Juškevičius „Olimpija“ (Kristupas Šimkus „Viltis“)

Gynėjai: Pavel Smolkov „Imperialas“, Gintautas Tarakovičius „Žeimena“, Marek Krukowski „Carlsberg“ ir Ignas Jonaitis „Salininkai“ (Evaldas Skikas „Kruša i-partner.lt“, Haroldas Kerušauskas „Viltis“, Saulius Selilo „Salininkai“, Andrius Loveikis „Troja“);

Atraminis saugas: Remigijus Klimavičius „Carlsberg“ (Gžegož Stupak „Carlsberg“);

Saugai: Vaidotas Pajarskas „Viltis“, Giedrius Petryla „Kruša i-partner.lt“, Vilius Drevnickis „Žeimena“, Andžej Maksimovič (Tomas Kiričenko „Ozo tapyrai“, Michail Aschabov „Žeimena“, Donatas Dromantas „Olimpija“, Mantas Urbonas „Olimpija“)

Po puolėjais: Andžej Ščepakov „Carlsberg“ (Jurij Račko „Salininkai“, Valdemaras Dmitrikovas „Ozo tapyrai“)

Puolėjas:Saulius Kaušinis „Žeimena“ (Alanas Vitkovskij „Imperialas“)

Komandos treneriai: Pranas Janušauskas “Salininkai” ir Sigitas Aleknavičius “Olimpija”

Padėka

Šia apžvalga atsisveikinu su jumis ir su B divizionu. Nuo savęs norėčiau padėkoti visų komandų vadovams bei žaidėjams, leidusiems mums džiaugtis jo didenybe Futbolu. Kartu labai norėčiau padėkoti žmonėms, padėjusiems kurti apžvalgas ir anonsus, kurie nepagailėjo laiko ar kelių žodžių, nušviesti rungtynes, tikslus, bei leisti suprasti daugiau apie tai kas buvo tiems, kurie negalėjo apsilankyti viename ar kitame mače. Tai gi:

AČIŪ!

Vaidui Lileikai, Robert Lipnevič, Mindaugui Bielinskui, Giedriui Kuzui ir Rimui Brasiūnui. 

DIDELIS AČIŪ!

Arūnui Demidovičiui, Raimondui Žilevičiui ir Morkai, Andrej Petrov, Valiui Bagdonui ir Adomui Petrulevičiui.

DIDŽIAUSIA PADĖKA!

Kazimir Kondratovič, Pranui Janušauskui ir Sigitui Aleknavičiui.

bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie sezono, bei savo ištikimiesiems skaitytojams!

Gerų atostogų! Arba Gero žieminio futbolo, kolegos! 

Mantas